Ligonio kambarys

Jeigu yra galimybė, pageidautina ligoniui paskirti atskirą kambarį. Priešingu atveju, širma atitveriama geriausia kambario dalis. Kambarys nuolat vėdinamas. Šaltuoju metų laiku orlaidė atidaroma 20 – 30 minučių nerečiau kaip 3 – 4 kartus per parą. Ligonis tuo metu šiltai užklojamas. Vasarą langas ar orlaidė turi būti atviri visą laiką, tik svarbu, kad kambaryje nebūtų skersvėjų. Kad nesikauptų dulkių, grindys ir baldai šluostomi drėgnu skuduru 1- 2 kartus per dieną. Langas ir orlaidė tuo metu turi būti atidaryti.

Ligonio maitinimas

Ligonio maitinimui slaugantysis turi skirti daug dėmesio. Jis turi išsiaiškinti su gydytoju, kuo, kiek ir kada reikia maitinti ligonį. Tinkamas maitinimas suteikia ligonio organizmui reikalingų jėgų, kurios padeda greičiau pagyti. Kai kurių susirgimų metu, vienos maisto medžiagos tinka, o kito netinka. Ligonio maitinimo režimas, kurį sudaro leidžiamų vartoti produktų sąrašas,
nustatytas valgio kiekis ir valgymo laikas, vadinamas dieta. Dietą skiria gydytojas. Dieta tampa gydymo priemone kai kurių susirgimų atvejais, pavyzdžiui, skrandžio
opaligės. Kitų susirgimų metu iš dietos išimamos medžiagos, kenksmingos ligoniui (pvz. yra be dieta druskos, kuri skiriama esant inkstų uždegimui; dieta be angliavandenių, skiriama cukraligės atveju). Daugiausia ligonio maiste turi būti baltymų (mėsa, žuvis, varškė), riebalų (sviestas), angliavandenių (krakmolas, cukrus) ir vitaminų (daržovės, vaisiai).
Dabar, kai maitinimo reikšmė, gydant įvairius susirgimus gerai ištirta, gydytojai daugiausia skiria vadinamąją individualią dietą, pritaikydami ją, kiek leidžia susirgimas, prie ligonio skonio. Ligoninėse, kur guli daug ligonių, tai gana keblu, bet namie gali būti palyginti nesunkiai įgyvendinama. Nustatęs diagnozę ir paskyręs atitinkamą gydymą, gydytojas pataria
laikytis tam tikro maitinimo režimo. Prieš maitindamas ligonį, slaugantysis būtinai turi nusiplauti ir nuplauti ligonio rankas. Valgydamas ligonis turi būti patogioje padėtyje. Reikia pasirūpinti, kad valgydamas ligonis nematytų tokių daiktų, kurie slopina apetitą (stiklainių su skrepliais, nemalonaus kvapo vaistų ir kt.). Ligonius reikia priversti gerai sukramtyti maistą. Jeigu ligonis gali valgyti mėsą, tai geriau duoti kapotą. Pamaitinus valgio likučius reikia tučtuojau išnešti iš ligonio kambario. Kartais gydytojas paskiria ligoniui, kaip gydymo priemonę, nedaug portveino, kagoro arba kitokio vyno. Jokiais atvejais negalima duoti alkoholinių gėrimų be gydytojo leidimo arba daugiau, nei leistina. Slaugantysis turi atsiminti, jog netinkamai maitinant ligonį, tiek ligos metu, tiek sveikstant, galima sukelti rimtų komplikacijų. Skiriami tokie ligonių maitinimo būdai: aktyvusis, pasyvusis ir dirbtinis. Aktyviai maitindamasis, ligonis suvalgo maistą prie stalo, jeigu tai leidžia gydytojas. Jeigu gydytojas neleido ligoniui maitintis prie stalo, slaugantysis turi pasirūpinti, kad ligonis galėtų patogiai pavalgyti lovoje – pristumti stalą ir pan. Ligonį reikia truputį pakelti, padėti po nugara pagalvį, padaryti taip, kad ligoniui būtų patogu maitintis lovoje, arba pastatyti prie lovos staliuką. Kai ligonis pats negali pavalgyti, slaugantysis turi pavalgydinti ir pagirdyti ligonį iš gertuvės, iš kurios galima duoti jam buljono, arbatos, kisieliaus. Prieš maitinant tokį ligonį, reikia būtinai pridengti jo krūtinę servetėle. Slaugantysis atsistoja iš dešinės pusės prie ligonio lovos, kaire ranka truputį pakelia su pagalviu ligonio galvą, prilaikydamas ją maitinimo metu, o dešine ranka su
šaukštu maitina ligonį. Maistas turi būti nelabai karštas, net ir neataušęs. Maitinti ligonį reikia 4 – 5 kartus per dieną, tiksliai nustatytu laiku. Gerti ligoniui duodama, kiek jis nori, išskyrus tuos atvejus, kai tai apsiriboja specialūs gydytojo nurodymai. Jeigu ligonis negali nuryti arba atkakliai atsisakinėja valgyti, kaip pasitaiko psichinių susirgimų metu, gydytojas paskiria dirbtinį maitinimą.
Dirbtinai maitinama pro ploną zondą, kuris įkišamas į skrandį pro nosį. Prieš kišant zondą, reikia jį išvirinti ir nuvalyti vazelinu arba glicerinu. Dirbtinai maitinama buljonu, kakava,
pienu, grietinėle arba kitomis nurodytomis medžiagomis. Namie dirbtinis maitinimas vartojamas labai retai.
Kai kuriais atvejais, gydytojai skiria maitinamąsias klizmas. Jos statomos taip pat, kaip ir paprastosios (valomosios) klizmos. Skirtumas tik tas, kad maitinamosios klizmos stiklainis pripildomas gydytojo nurodytu mišiniu. Prieš maitinamąją klizmą, reikia išvalyti žarnyną paprastąja klizma.
Dėl ligonių gėrimo taip pat reikia tvirtai vykdyti gydytojo nurodymus. Karščiuojantys ligoniai jaučia troškulį ir vartoja daug skysčių. Kai kurių susirgimų metu, kuriuos lydi aukšta temperatūra ir troškulys, vartoti daug skysčių kenksminga. Todėl slaugantysis turi tiksliai išsiaiškinti su gydytoju, kiek skysčių galima duoti ligoniui per parą, kiek kartų per dieną, ar galima duoti mineralinio vandens ir kt. Visais atvejais nereikia duoti ligoniui iš karto daug gerti.

Šaltinis: Gydytoja Almantė-Judita Šulgienė-Rabikauskienė ,,SLAUGOS PAGRINDAI". Kaunas 2007